Medžių genėjimas pavasarį

Mūsų patirtis rodo, kad svarbiau už metų laiką yra teisingai vykdomas genėjimas. Teisingai atliekant genėjimą, rezultatas bus gana panašus visais metų laikais. Todėl genėjimo darbų į sezonus neskirstome, bet kreipiame dėmesį į oro sąlygų palankumą. Kiekvienas metų laikas turi savo specifiką, kuri įtakoja augimo tendencijas, tačiau medžių augimo tendencijos nėra vienintelis svarbus veiksnys. Oro sąlygos gali kelti gerokai daugiau pavojaus. 

Pavasario sezonu medžiai pabunda po žiemos. Atsigauna visos vidinės funkcijos ir prasideda augimas. Pirmiausia pabunda ir pradeda augti šaknynas, o vėliau sparčiai didėja viršūnės augimas ir kamieno storėjimas. Per visą augimo ciklą labiausiai auga viršūnė. Pavasario gale augimas pereina į lapiją ir lają. Genėjimas pavasarį suteikia medžiui daugiausiai aktyvaus laiko reaguoti ir rūpintis žaizdomis, tačiau taip pat gali išprovokuoti didesnį ūglių augimą, nes žaizdos skatina ūglių vystymąsi, kurie ir taip būtų linkę augti.

Pavasariui būdingos švelnios oro sąlygos, todėl nereikia sukti galvos dėl temperatūrų, kaip žiemą ar vasarą. Tačiau yra keletas momentų, kada genėti medžius gali būti rizikinga. Pirmasis momentas yra žydėjimas. Žydėjimo metu medžiai pilnai susifokusuoja į vaisių rezgimą, ir atsivėrus žaizdai yra rizika, kad medžiai patirs šoką ir pradės džiūti. Dėl to žydėjimo metu genėjimo darbai su žydinčiais medžiais yra stabdomi. Kai žiedai ant medžių išnyksta, galima vėl saugiai vykdyti darbus. Antras momentas yra sulotekis. Sulos tekėjimo metu kai kurios rūšys, kaip beržas ir klevas, yra labai pažeidžiamos. Sulotekio pradžia priklauso nuo oro sąlygų, o jis baigiasi, kai medžiai pradeda žaliuoti. Rizika susijusi su suloteka yra labai tiesioginė — per žaizdas medis netenka labai daug vandens ir „nukraujuoja“.