Medžių pjovimo taisyklės

Medžių pjovimo taisykles galima apibūdinti kaip saugumo ir kontrolės užtikrinimą. Kad šios taisyklės būtų aktualios, būtina suprasti, kad medžių pjovimas yra mirtinai pavojingas užsiėmimas, ir į jį negalima žiūrėti lengvabūdiškai. Ne veltui medkirčio profesija yra viena pavojingiausių profesijų pasaulyje, o arboristo profesija šią riziką dar padidina, įnešdama aukščio ir darbo su virvėmis aspektus. 

Kokios apsaugos priemonės yra būtinos?

Pjaunant medį yra būtina naudoti apsaugos priemones. Tai būtų: nuo benzo pjūklo apsaugantys batai; nuo benzo pjūklo apsaugančios kelnės; gerą sukibimą tūrinčios pirštinės; šalmas; klausos apsauga; veido skydas; ir akių apsauga. Taip pat būtina naudotis saugumo praktikomis: visada paruošti pabėgimo taka; užtikrinti, kad prie pjaunamo medžio nepriartės pašaliniai žmonės; nepjauti medžio vienam, kad būtų kam kviesti pagalbą; ant lapo užrašyti tikslų adresą ir pakabinti aiškiai matomoj vietoj – ištikus šokui lengvai galite pamiršti kur esate. 

Pjaunant medį būtina naudoti apsaugos priemones. Tai būtų: nuo benzopjūklo apsaugantys batai, nuo benzopjūklo apsaugančios kelnės, gerą sukibimą turinčias pirštines, šalmą, klausos apsaugą, veido skydą ir akių apsaugą. Taip pat būtina laikytis saugumo praktikų: visada paruošti pabėgimo taką, užtikrinti, kad prie pjaunamo medžio nepriartėtų pašaliniai žmonės, nepjauti medžio vienam, kad būtų kam kviesti pagalbą, ir ant lapo užrašyti tikslų adresą bei pakabinti aiškiai matomoje vietoje – ištikus šokui lengvai galite pamiršti, kur esate. 

Dirbant su benzopjūklu būtina žinoti, kaip jis veikia ir kas kelia pavojų. Didžiausias pavojus slypi pjovimo geležtės galo viršutiniame kampe. Jei ši vieta į kažką įsiremia, yra didelė tikimybė, kad pjūklo dantukai nenupjaus, o įsirems, ir tai prives prie „smūgio atgal“ (kick-back). Tai yra itin dažnas susižalojimų priežastis, nes šis smūgis yra labai staigus ir stiprus. Jei jo nesitikėti, pjūklas gali lengvai pasiekti galvą, veidą, pečius ir krūtinę, o pjūklo paliktos žaizdos yra labai baisios ir sunkiai gyja, nes pjūklas nepjaus, o plėšys. 

Taip pat labai svarbu gera darbo pozicija. Tvirta stovėsena ir laikysena leis dirbti su pjūklu užtikrintai. Paslydimas ar kritimas ant pjūklo gali turėti tragiškų pasekmių. 

Sekantis svarbus dalykas būtų grandinės stabdžio naudojimas. Stabdis turi būti paleidžiamas tik esant reikiamoje vietoje pradedant pjauti. Visais kitais laikais pjūklas turi būti su aktyvuotu grandinės stabdžiu. Pabaigus pjauti būtina stabdį vėl aktyvuoti. Negalima žengti nė žingsnio su neaktyvuotu stabdžiu. 

Svarbu, kad pjaunant prie jūsų nebūtų kitų žmonių ir dar svarbiau, kad niekas nepriartėtų kol jūs pjaunate. Yra daugybė priežasčių, dėl kurių pjovėjas gali judinti pjūklą aplink save, ir naudojant klausos apsaugą jis gali nepastebėti, kad prie jo kažkas priartėjo. 

Kokios kontrolės priemonės yra būtinos?

Kontrolės priemonės yra ne mažiau svarbios darbo saugumui. Dažniausiai naudojamos kontrolės priemonės yra „veiduko“ išpjovimas, kyliukai ir virvės. 

„Veiduku“ vadiname išpjovą, kuria įpjovame toje medžio pusėje, į kurią norėtume, kad gultų medis. Ši išpjova leidžia medžiui judėti išlaikant kontrolę su sąvara. Yra keli skirtingi „veiduko“ pjovimo būdai. Priklausomai nuo to, ar „veidukas“ nukreiptas į viršų, apačią, ar į abi puses, priklausys, kiek medis turės judėjimo prieš nuplyštant sąvarai. Pjaunant „veiduką“ yra svarbu, kad visos pjovimo briaunos gražiai susitiktų ir nebūtų viena vieta įpjauta giliau už kitą. Jei „veidukas“ išpjautas netvarkingai, tai gali išlaužti sąvarą anksčiau laiko ir nukreipti medį į nenorimą pusę. Taip pat svarbu, kad „veidukas“ turėtų pakankamą kampą. Jei kampas yra per mažas, medis gali į jį atsiremti ir užstrigti, o tai padarytų situaciją gerokai pavojingesnę. Dar svarbiau yra neišpjauti per gilaus „veiduko“. Jis neturėtų būti gilesnis nei 1/3 kamieno storio, o kuo didesnis pjaunamo medžio polinkis, tuo seklesnis turėtų būti „veidukas“. Jei „veidukas“ išpjaunamas giliau nei centras, pasikeičia medžio vidinės apkrovos ir gali pasikeisti pusiausvyra. Tai gali privesti prie lūžimų ir skylimų, o tai sukeltų didžiulį pavojų. 

Kyliukas yra iš vienos pusės smailus, plokščias, platėjantis keturkampis, kurį įkalant į kamieną galima judinti medžio svorio centrą. Šis paprastas daiktas gali būti gyvybiškai svarbus saugumo elementas ir turėtų būti naudojamas daugumoje situacijų. 

Kita kontrolės priemonė būtų virvė. Užkėlus virvę į medžio viršūnę ir ją tempiant, galima ne tik suteikti papildomą saugumą, užtikrinant medžio gūlimo kryptį, bet ir perkelti medžio svorio centrą į norimą pusę. Virvė gali ženkliai palengvinti šalinimo darbus, tačiau ji nėra stebuklingas įrankis. Jei virvę tempti per stipriai, medis gali neatlaikyti ir lūžti. Tai gali būti lūžimas silpnoje vietoje arba išprovokuoti kamieno išilginį skilimą. Šis skilimas yra viena pavojingiausių situacijų. Išilgai skilęs kamienas gali nukristi ant žemės iš bet kurios pusės, gali užstrigti viršuje arba sukelti tolesnius neprognozuojamus lūžius. Šis lūžimas yra vadinamas „barber chair“.